BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai už lango juki žiema…

2009-12-17 parašė secretsofrosy

…o širdy bjauri dargana.

Artėja šventės, maži vaikučiai jaukiai sėdi namie, tėveliai skaito gražias kalėdines pasakas, valgo sausainius, užsigerdami pienu, o už lango tyliai krenta snaigės… Toks kalėdinis peizažas man iškyla prieš akis, pagalvojus apie Kalėdas. 

Bet deja deja…Kai tau ne penkeri, tai ir Kalėdos ne tokios gražios. Bent man. Nostalgija aplanko prisiminus vaikystę, kai kiekviena smulkmena teikė tiek džiaugsmo, kai pasaulis atrodė toks mielas ir geras… Ir dabar taip kartais jaučiuos, bet vis dažniau į galvą lįsteli negražios mintis. Esu apsivertus darbais ir nė nepagalvoju, kad už savaitės jau Kalėdos..Jau?

Ir ne tik jų laukimas, bet ir jos pačios man praranda vertę. Žinot ko aš tikrai nuoširdžiai norėčiau? Nueiti į Bažnyčią ir ten pasėdėti. Viena, tyli tik su savim pačia. Kaip ir derėtų per Klaėdas. O kas labiausiai rūpi žmonėms dabar? Dovanos, dovanos ir dar kartą dovanos. Tos menkos, dažniausiai net laimės nesuteikiančios dovanos. Ir šventinis stalas. Jau įsivaizduoju kiek baltos mišrainytės supjaustysiu. šiemet.

Šie menki bereikšmiai dalykai liūdina mane. Dar pati neseniai juokiausi, kai viena mokytoja pradėjo postringauti apie Kalėdų prasmę, bet dabar suprantu, kad daugelis jos ir nežino. Kai pagalvoju, net ir mano artimiems žmonėms Kalėdos yra tik materialus dalykas. Ir nieks to nepakeis, tik pats žmogus gali perkainoti save. Tą ir kviečiu jus padaryt. Linksmų švenčių:)*

Rodyk draugams

“…and i don’t care wahat other folks say…”

2009-11-21 parašė secretsofrosy

Kai buvau 5oje klasėje, per anglų pamoką mokėmes tokį eilėraštuką. Iš viso jo atsimenu tik 2 eilutes: “…and i don’t care what other folkes say,/I am special in my very own way…” Ir nors aš beveik jo neprisimenu, tik dabar pradedu jį suprtasti.

Dar visai neseniai, prieš maždaug 2-3 metus, man visai nebuvo svarbu ką apie mane mano aplinkiniai. Gyvenau sau ir vargo nemačiau, kad daugeliui atrodžiau tuščia ir neįdomi. Nors visą laiką girdėjau ” ką apie tave kiti pamanys…”, aš į tai spjaudavau ir darydavauką tik noriu, ką tą akimirką geidžia mano širdis. Bet vis dėlto aplinkinių įtaka pasijuto, po truputį pradėjau jausti rėmus, į kurius turiu tilpti, pasidarė svarbu, ką kiti apie mane galvoja. Norėjosi visiems patikti, būti populiaria(ištiesų, buvau LABAI žinoma, tik ne taip kaip norėčiau). Turėti savo draugų ratą, tuos pačius pačiausius.

Tuo laiku aš buvau viskuo nepatenkinta:mokykla, draugai, santykiai su kitais žmonėmis… Dėl visko kaltinau kitus(nors kaip supratau gerokai vėliau, problemos glūdi ne juose…)O labiausiai, vietą, kurioje praleidau didžiąją savo laiko dalį-mokylą. Taigi, sumąsčiau, kad geriausia išeitis- pakeisti mokyklą. Mano nuomone, pakeitus ją, pasikeis viskas:ir aplinka, ir draugai,ir aplinkinis pasaulis.

Tad su ta mintimi, rugėjo 1ąją ir žengiau per naujos mokyklos slenkstį. Prižadėjau sau neišsišokti, kaip kad ankščiau, būti draugiška, maloni, su visais bendrauti, susirati naujų draugų, tiesiog susikurti gyvenimą iš naujo. Beje, su ta mintimi ėjo dar 3 mano klasės draugės.2 iš jų pateko į a, aš į b, na o mano kita draugė į c klases, kurios patirtis panaši į maniškę.

Tik atėjus į naują mokyklą supratom, kad galbūt tai nebuvo mano geriausias sprendimas. Joje radau jau susiformavusį kolektyvą(nors visi žmonės buvo naujai susirinkę), kuriame aš visiškai neįsipaišiau. Visos gražutės(na, tiksliau, gražiai nusipaišiusios..), už kampo traukiančios dūmelį, laisvalaikis… na, manau ir taip aišku. Iš tiesų, aš neturiu nieko prieš žmones nuodijančius save. Tai yra tik jų asmeninis pasirinkimas, tačiau problema, kad jų nuomonė kitokia.. Tiesiogį mane buvo žiūrima iš aukšto, tebuvau viena iš klasės geruolių(su kuriomis, beje kažkaip mano santykiai irgi įdomus; jos taip ogi pažįstamos jau ilgą laiką). Ilgą laiką nervinausi dėl to. Mokykla man buvo tapusi našta, gyvenau tik savaitgaliais, kai susitikdavau su savo senosiomis draugėmis. Visais būdais stengiausi prie jų pritapti:buvau draugiška, paslaugi, bandžiau naudotis savo pažintimis. Ir, deja, teko susitaikyti:aš ir jos iš skirtingų pasaulių.

Ir štai vieną dieną netyčia mano rankose atsidūrė, gal ir nelabai į temą, bet zodiako ženklų knygutė. Na, atsiverčiau savo dvynių ženklą ir paskaičiau: “turi aiškią savo nuomonę, kitų visai nerūpi”. Ir kad ir kaip kvailai ta skambėtų aš susimasčiau: ar man iš itesų svarbi nuomonė žmonių, su kuriais aš neturiu nieko artimo, nieko bendro? Ar ne geriau puoselėti tai ką jau turiu?Branginti draugus? Prisipažinsiu, maždaug metus aš jiem buvau bjauri ir stebiuosi kad jie iš vis su manimi bendrauja. Paižadėjau sau labiau juos vertinti, skirti jiems daugiau laiko. Manau geriau susiprasti vėliau nei niekada…

Ir nors kartais aplanko mintys:” kokio velnio aš išėjau iš tos mokyklos”, to visai nesigailiu. Pamačiau, koks gyvenimas yra gražus ir kiek dayg aš ištiesų turiu. Kokių žmonių ateity galiu tikėtis sutikti. Ir noriu grįžti prie pradinės temos, nuo kurios gerokai nukrypau, bet vis dėlto ji susijusi su mano tirada - kokia aš ypatinga esu. Savaip. Ir man visai nesvarbu ką apie mane sako kiti. Yra žmonių, kurie myli mane, kokia esu ir tik jų nuomonė svarbi. Ir man visai nesvarbu, kad nesu tokia, kaip visi. Nesu statistinis vienetas. “… i am special in my very own way…”…

Rodyk draugams

Manpower

2009-11-19 parašė secretsofrosy

Pirmasis mano įrašas. Galbūt kiek netradicinis, bet netradicinė ir aš.

Šiandien nuvažiavus į mokyklą sužinojau, kad nevyks tai dėl ko aš iš vis į ją važiavau varvančia nosim, pakimusiu balsu ir prasta prasta nuotaika(beje, kad ir kaip nejuokingai skambėtų, bet į mokyklą ėjau dėl debatų būrelio…). Taigi, sužinojusi gerąją naujieną, grįžau namo.

Kas iš to? Ogi grįžus namo, radau mamą-pagrindinę mano apmąstymų kaltininkę. Na ir šiandien(kaip, beje, beveik kiekvieną dieną) ji pamalonino mane komplimentu. Na, beabejo, jis sukėlė mano džiaugsmo bangą kaip ir visuomet. Šiandien jis skambėjo taip:
                                                   “…juk tu visad su visais riejiesi…”

By the way, pasak jos ji visada mane kritikuoja, kad “tai būtų gera pasakata keistis”. Na ar keičiuosi ar ne, nežinau, bet kaip visad privertė pasinervinti ir viską apmąstyti. Ir, beje,-ne visada taikliai į temą…

Šio ryto žodžiai( ir jos bendradarbės duota kažkokia japonų išminties knyga, kad viskas priklauso nuo mąstysenos) man vėl man priminė, kokia žmoguje slypi galia : jis gali keistis, tobulėti, iš gero virsti blogu ir atvirkščiai… Ir pirma kartą aš supratau, ką ji turėdavo omenyje. Dabar aš jai noriu parodyti, kad ji neteisi, jog klysta. Kad nesu tokia bloga, kaip ji galvoja :)
Ačiū, kad skatini tobulėti.

Rodyk draugams